Manifestas

Su drauge jau senokai nusprendėm įkurti Paramos ir Labdaros fondą. Šiandien turėjom vieną meet'ą, kuris prigeneravo nemažai idėjų. Kad nepamirščiau, vos grįžus puoliau konspektuot. Štai taip atrodo mano juodraštis:
1.
Mes norime kurti mąstančią visuomenę. Atsibodo žiūrėti per youtube ir delfyje skaityti, kaip mokiniai mušasi, keikiasi, nekenčia ir žeidžia. Norėtųsi augti ir gyventi kitokioje visuomenėje. Todėl mūsų darbo tikslas yra parodyti jaunimui kuo daugiau galimybių, kad atėjus laikui jie galėtų tinkamai pasirinkti.
2.
Nors didelis fokusas būtų skiriamas socialiai remtiniems, vaikų globos namuose augantiems jaunuoliams, negalima pamiršti ir kitokių Lietuvoje egzistuojančių socialinių grupių, jaunimo, kuriam fiziškai/finansiškai nėra galimybių pradėti kažką nauja, o gal jie net nežino, kad egzistuoja kitoks pasaulis. Mūsų tikslas yra suteikti jaunimui galimybes rinktis!
3.
Šiuometinė valdžia, pasenusi savo demagogijose, pūnanti savoj aplinkoj yra siauraakė, nematanti iš viršaus, o pertvarkymų imasi tada, kai jiems tai naudinga, arba kai problema pasiekia kritinę ribą ir suinteresuotų grupių spaudimas pasidaro nebepakeliamas. Atrodo, kad jų tikslas užsiauginti buką ir tamsią visuomenę, kuria lyg Sovietmečiu būtų galima valdyti trumpomis virvutėmis. Svarbu pabrėžti, kad tokią situaciją siekia įgyvendinti esama valdžia, o ne valstybė. Juk valstybės (įsivaizduokim ją lyg veikiančią instituciją) tikslas turėtų būti atvirkščias – kelti jaunimo mentalitetą, tokiu būdų užsitikrinant, kad atėjus laikui jie priims tinkamus sprendimus ir bus visapusiškai įgalūs kelti šalies ekonominį lygį. Dabar gyvename pagal credo: po manęs nors ir tvanas. Ir gal net nepiktybiškai. Tiesiog nematome toliau nei savas daržas. Mūsų tikslas yra suteikti jaunimui galimybę rinktis, o ne primygtinai siūlyti savo primestą gyvenimo variantą.
4.
Projekto iniciatorių amžius (21m.) gali pasirodyti šokiruojantis ar net naivus. Tačiau tai tik įrodo mūsų keliamų tikslų esmę. Šiais laikais viską valdo vyresni, gyvenę kitoje santvarkoje. Net negalima būtų kaltinti žmonių, kurie 30 savo gyvenimo metų praleido priespaudoje, o dabar pasikeitus situacijai gavo valdžią į rankas ir įsivaizduoja, kad štai pagaliau jie tapo tais visagaliais. Mes augome laisvoje Lietuvoje ir matome, koks sunkus yra jos atsitiesimo kelias, kaip vangios ir ne visada logiškos permainos vos judina sukamą ratą. Mes gyvename ČIA IR DABAR. Visi ragina, kad jaunimas imtųsi veiklos, bet tai nevyksta. O jeigu imasi – tuomet jie yra vadinami vaikais, nesuprantančiais ką daro. Mes matome situaciją iš tos pozicijos, kurioje esame - jaunimo. Ir svarbiausia – mes matome išeitį. Tai joks stebuklas, tai net nėra naujiena. Tai tiesiog fondas, remiantis Lietuvos jaunimo ugdymą. Fondas, kuris koncentruosis į mokymus ir švietimą, nes žaislų visi vaikai jau turi A. Adamkienės dėka. Mūsų tikslas yra suteikti galimybę rinktis.
5.
Negaliu pakęsti, kai Nomeda surenka į areną 5 000 vaikų ir vartoją sąvoką „likimo nuskriaustieji“. Taip, jiems nepasisekė, ir dėl to kalti TIK jų tėvai. Bet kai sakoma: „vargšiukai, mes jums suteiksime pagalbą“. Tai kaip jie gali tapti kitokiais? Jiems yra brukama, jog jie yra nuskriausti, neįgalūs elgtis savarankiškai. Tai užsifiksuoja ir jie tiesiog nebegali būti kitokiais. Jie visad ir tikėsis pagalbos... Gyvens iš pašalpų, o ne kels Lietuvos ekonomika. Geriausiu atveju netaps banditais ir prostitutėmis, o tiesiog emigruos..





Tokiais atvejais man gėda, kad aš vientautė su jais.